Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Geda

Sigitas Geda (1943–2008) – poetas, eseistas, dramaturgas, vertėjas, svarbiausių premijų laureatas. Į socrealizmo sukaustytą lietuvių literatūrą Geda įliejo pavasariško gaivumo. Su didžiule energija jo poezijoje pasaulis virsta, mainosi, kyla iš pirmapradžių gelmių. Geda modernizavo lietuvių lyriką atsigręždamas į seniausius kultūros šaltinius, jis nuo pat pradžių užčiuopė kryptį, kuria ėjo visą gyvenimą, – tikra yra tai, kas turi pirmapradiškos jėgos, kas nesušukuota, kampuota, kas laužo taisykles, bet įsipareigoja kūrybiškumo tradicijoms.
Debiutavo Geda eilėraščių rinkiniu Pėdos (1966) ir poema Strazdas (1967). Šie kūriniai davė stiprių impulsų poezijos atsinaujimui, inspiravo diskusijas apie modernaus meno ir oficialios to meto estetikos santykį. Konservatyvesniems skaitytojams ir kritikams Gedos kuriamas pasaulis atrodė perdėm originalus ir neįprastas, kalbėta apie tokios poezijos nekomunikabilumą, sudėtingumą, nesuprantamumą, tai tapatinta su nenuoširdumu, madų vaikymusi ir pan. Diskusijos apie Gedos poeziją telkė ir poeto rėmėjus, kurie sovietmečiu palaikė modernų meną, taip pat jos plėtė bendrą poezijos supratimą, toleranciją kitokiam kalbėjimui, kitokiai literatūrai.
Bendriausia Gedos kūrybos nuostata – atsigręžimas į tradiciją, į anksčiau buvusius, savo santykio su senesniais autoriais ieškojimas. Beveik visur ir visada, kalbėdamas ar rašydamas apie literatūrą, Geda pabrėžia tradicijos, perimamumo, poetinės mokyklos, šaltinių svarbą, ypač akcentuodamas pačius seniausius, archajiškiausius kultūrinius židinius. Tikima, kad ką nors perimti, pasiskolinti galima tik iš pradmenų.
Savo autoritetus Geda suvokia kaip tėvus, tačiau pats poetas toli gražu nebuvo paklusnus ir nuolankus vaikas. Jis maištininkas, sūnus palaidūnas, jo santykis su tėvais įtemptas, čia vyksta ir dialogas, ir grumtynės. Gal dėl to užsimojo versti sudėtingiausius autorius, Vakarų kultūros genijus (Dantę (Dante), Viljamą Šekspyrą (William Shakespeare), Artūrą Rimbo (Arthur Rimbaud), Šarlį Bodlerą (Charles Baudalaire), Polį Celaną (Paul Celan) ir kt.), svarbiausius tekstus ir šventraščius (Psalmių knygą, Giesmių giesmę, Koraną), net gerai nemokant tų kalbų, remiantis kitais vertimais, konsultuojantis su specialistais.
Gedos kūryboje lyrinis „aš“ dažnai pasirodo kaip magas, pranašas, šamanas, vizionierius, regėtojas, genijus, dažnai derinantis savyje prieštaringus dalykus, jungiantis sacrum ir profanum sferas, liekantis nesuprastas, išjuoktas, nubaustas. Jau pačioje kūrybos pradžioje iš tokių dviejų polių sukuriamas Antano Strazdo įvaizdis: maištingas kunigas, virš Lietuvos sparnus išskleidęs didžiulis paukštis poemos pabaigoje rodomas kaip senas, suvargęs žmogus.
Svarbi Gedai buvo Lietuvos kultūros erdvė, didžiausi vardai – Donelaitis, Strazdas, Maironis, Mickevičius, Krėvė, Čiurlionis. Perprasti Lietuvos kultūros tradiciją Gedai reiškė priartėti prie savo ištakų, kilmės, semtis jėgų tolesniam kultūros kūrimui, kuriame dalyvauja visa krašto istorija, kultūra, kraštovaizdis, geografija, klimatas. Lietuva, kaip ir kultūros tradicija, Gedos kūryboje pasirodo tarsi iš pirmykščių, archajiškų, seniausių klodų didžiule energija prasiveržiantis kūnas, pulsuojantis pirmaprade energija. Ji nenudailinta, kampuota, šiurkšti.
Domėjimasis seniausiais tekstais sutampa ir su poetinėmis etimologijomis, savotišku ėjimu į kalbos pradžių pradžią, kur slypi svarbiausia informacija apie pasaulį. Ko gero, žymiausias poeto rinkinys Babilono atstatymas (1994) kaip tik ir rodo Gedos užmojį atstatyti Babiloną – pirmąją kalbą, prokalbę, nuvalyti apnašas nuo kalbos. Poetine etimologija ypač naudojamasi Žalio gintaro vėriniuose, čia eilėraščiai – kaip asociacijų grandinė. Ieškoma vieno vienintelio žodžio, žodžio šaknies ar garso, tam tikro lizdo, iš kurio paskui išsirito kiti žodžiai. Etimologizuojant žodį tarsi priartėjama prie taško, kur atsiranda kalba, kur gamta ir kalba dar tik išsiskiria – daiktas įkvepia pavadinimą, pavadinimas dar arčiausiai daikto, arčiausiai gamtos, dar turi pirmapradiškos energijos ir gaivalo.
Geda pasitikėjo intuicija, kūrybine galia, galinčia nuvesti iki slapčiausių gelmių. Dviejų ciklų knyga 26 rudens ir vasaros giesmės (1972) yra ezoteriškas, mistiškas kūrinys, kuriame, skirtingai nei poemoje Strazdas, nebeliko aiškaus istorinio fono ar nuoseklesnio siužeto. Poetinio siužeto užuomazgas čia sudaro tik mistiška kelionė ieškant atsakymų į svarbiausius būties klausimus, kelionė, kurios provaizdis galėtų būti Dantės (Dante) Dieviškoji komedija. Pradinė situacija, būsena – neaiški, klaidi, esama kitame sapno, mirties, pasąmonės pasaulyje, kur ieškoma atsakymų, kur kontempliuojamos paslaptys. Kelionėje patiriamos vizijos, nušvitimai, hierofanijos („staiga ugnies / bedugnė atsivėrė / prieš mane...“). Giesmėse svarbiau metaforų, palyginimų netikėtumas ir naujumas, kalbos energija, himniškumas, iškilmingumas, psalmiškas patosas, savotiškas patetiškumas, kuriuo šlovinama, stebimasi, bijoma, klausiama, dvejojama, negu konkretus „turinys“, todėl jos gerokai abstraktesnės, tik atskiromis užuominomis, nuorodomis, citatomis susisiekiančios su atskirais kultūriniais siužetais, tačiau jose visų pirma kuriamas savas, atskiras, nepriklausomas pasaulis, bylojanti apie dvasinius žmogaus ieškojimus, menantis didžiąsias visatos paslaptis ir projektuojantis apokaliptines vizijas. Sudėtingos metaforos, jungiančios kelių kultūrų klodus, kelia klausimą apie pasaulio pradžią, Dievą, apokalipsę, o ne aiškina ir atsako. Giesmė, kaip ritualinis, religinis žanras, yra veiksmas, įvykis, ji nepasakoja arba nebūtinai pasakoja kitus įvykius. Kaip tik ši knyga sovietmečiu ir buvo labiausiai puolama ideologinės kritikos, kaltinta „chaoso poetizavimu“.
Atėjus Atgimimui, Geda buvo LPS iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio Seimo narys. Sakė uždegančias kalbas 1988 m. liepos ir rugpjūčio mitinguose Vingio parke Vilniuje. 1989 m. Sąjūdžio buvo išrinktas SSSR liaudies deputatu, dalyvavo posėdžiuose Kremliuje.
Nepriklausomybės metais, be poezijos ir vertimų, Geda plėtojo savitą eseistiką, kurią vadino gyvavaizdžiais, ir tapo viena autoritetingiausių ir įtakingiausių kultūros figūrų. Poetas pelnė daug įvairių premijų, siūlytas ir Nobelio premijai. Itin plataus diapazono Gedos poetinė kalba stipriai tebeveikia lietuvių poezijos raidą.

Rimantas Kmita

Literatūra

Geda

Ar žinote, kad...